Šiuolaikiniame pasaulyje mūsų statusą, mūsų vietą hierarchijoje lemia ne tai, kas yra mumyse, o tai, ką galime parodyti kitiems. Ir tai yra socialinio statuso spąstai. Iš principo mes taip galime demonstruoti galią. Mūsų forma yra tikrai matoma – iš pirmo žvilgsnio lengvai atpažįstame žmoguje slypinčią jėgą. Tačiau ją taip pat galima imituoti – apsivilkti „kostiumą“, kuris kitiems tampa šios formos įkūnijimu, tai yra, apsupant save dalykais, kurie kitiems turi atitinkamo statuso savybę.
Kas mums neleidžia savarankiškai keisti taisyklių, kurių laikomės, kad patektume į vietą, į kurią norime, ar būtume tokie, kokie norime, arba kad gautume tai, ko trokštame? Mes galime kontroliuoti savo veiksmus, tai reiškia, kad mums lengva, pavyzdžiui, valgyti rankomis tarp „laukinių“, naudoti peilį ir šakutę „civilizuotų“ žmonių kompanijoje ir panašiai. Taigi, teoriškai galėtume laikytis bet kokių taisyklių, įskaitant ir tas, kurias patys nusistatėme. Tačiau iš tikrųjų negalime.
Pavyzdžiui, pabandykite kalbėtis „kaip su lygiu“ su savo viršininku, kai jis jus kritikuoja – vargu ar jums pavyks. Ne jūs kontroliuojate savo balso toną, o kažkas kita. Tas pats pasakytina ir apie meilės prisipažinimą, priminimą apie negrąžintą skolą ir panašiai. Net ir santykyje su savimi – kas, pavyzdžiui, trukdo mums mažiau valgyti ar mesti rūkyti, jei mums nepatinka tas įprotis? Juk, atrodytų, mes galime kontroliuoti šiuos veiksmus. Tačiau iš tikrųjų jie kontroliuoja mus, arba, tiksliau, mus kontroliuoja taisyklės, kurios stovi už jų ir kurioms mes paklūstame.
Kelionės vadovas
Įsivaizduokite, kad jūs ruošiatės keliauti į naują šalį ir turite išsamų kelionės vadovą – aišku, kad galite jį perskaityti iki galo be jokių pastangų. Tuo pačiu metu jūs neturėsite noro padaryti pertrauką. Ir jei būsite blaškomi, jūs tai suvoksite kaip erzinantį veiksnį. O dabar įsivaizduokite, kad jūs turite išmokti šį kelionės vadovą tam tikram egzaminui. Labai greitai jūs būsite taip pavargę, kad su malonumu norėsite prasiblaškyti.
Pati informacija lieka ta pati – keičiasi tik požiūris į veiksmą, santykis su veiksmu. Tai nulemia, kame tiksliai yra įkūnyta taisyklė, šiuo atveju, kelionės vadovo informacija jumyse arba kai kuriuose išoriniuose objektuose.
Socialinio statuso spąstai
Daugeliui kelionės į tolimus kraštus yra būdas padidinti savo „statusą“ – viena yra atostogauti kaime, visai kas kita – aplankyti kad ir Velykų salą. Žinoma, susidomėjimas taip pat egzistuoja, tačiau svarbūs ir statuso aspektai, ir tai gana normalu. Jei žmogus gyvena vietoje, kur aukštas statusas yra viena iš pagrindinių socialinių taisyklių, jis stengiasi jį padidinti. Ypač jei to galima pasiekti remiantis savo pomėgiais.
Mes laikome egzaminus ne tik dėl žinių ar malonumo – mūsų tikslas yra gauti diplomą, kuris taip pat yra statuso simbolis. Prisiminkite savo studijų metus – kiek jūsų draugų siekė žinių? Ar svarbiau buvo išlaikyti egzaminus ir gauti diplomą? O juk dauguma žmonių mokėsi ir toliau mokosi būtent dėl šio tikslo.
Ribojančios taisyklės
Atrodytų, kad skirtumo nėra – abiem atvejais vadovaujamės ta pačia taisykle. Kodėl tada mūsų požiūris į veiksmus, vedančius į tikslo siekimą – tarkime, kelionių vadovo skaitymą – taip pasikeičia? Atsakymas paprastas: tai, kas apibrėžia mūsų statusą, gali būti įkūnyta mumyse. Tai, kad lankėmės Velykų saloje, tampa mūsų biografijos dalimi, energetine mūsų gyvenimo modelio struktūra, kurios niekas niekada negali iš mūsų atimti.
Tačiau diplomas, jei buvo siekta būtent jo, o ne žinių, visada egzistuos atskirai nuo mūsų. Jei jį prarandame, prarandame viską, kas su juo susiję. Ir net jį turėdami suprantame, kad šis popieriaus lapas neturi su mumis jokio ryšio. Tiksliau, jaučiame, kad jis mums nepriklauso, bet mes priklausome jam dėl jo mums suteikiamo socialinio statuso.
Pavyzdžiui, turėdami diplomą galime save pateikti kaip protingą ir išmanantį, net jei jo nereikia. Tačiau kreipiantis dėl daugiau ar mažiau padoraus darbo, mūsų tikrai bus paprašyta jį parodyti. Jei neturime diplomo, kad ir koks puikus būtume, mūsų neįdarbins. „Kostiumas“ tampa svarbesnis už mūsų tikrąsias žinias, įgūdžius. Tik jo turėjimas leidžia užsitikrinti vietą šiuolaikinėje hierarchijoje, todėl didžioji dauguma žmonių deda tam daug pastangų.
Pastangų takoskyra
Vis dėlto negalime judėti abiem kryptimis vienu metu, todėl kuo daugiau pastangų dedame tobulindami „kostiumą“, tuo mažiau dėmesio skiriame saviugdai. Tai susiję su pavyzdžiu, kai kelionių vadovo skaitymas egzaminui tampa „kankyne“. Tai tėra galios praradimo jausmas, jos įkūnijimas kažkokiame „išoriniame“ objekte. Tiesa, šiuo atveju objektas yra mumyse – žinios kaupiasi mūsų atmintyje, bet tai nieko nekeičia. Ši „sąmonės dalis“ jau yra tarsi atskirta nuo mūsų ir susieta su diplomo gavimu – mes „mokomės“ tik tam, kad išlaikytume egzaminą.
Todėl skaitant kelionės vadovą, kad išlaikyti egzaminą, jėga prarandama, įkūnijama struktūrose, kurios mums nepriklauso. Tačiau jei tą patį vadovą perskaitome prieš keliaudami į šalį, šios žinios iš tiesų tampa mūsų galia. Kuo daugiau žinome apie šalį, tuo daugiau joje galime pamatyti, patirti. Be to, pats „kontaktas“ su šalimi pagyvina tai, ką skaitome, paversdamas tai mūsų būties dalimi. Net jei ten vykome iš dalies ir dėl statuso.
Po įdomios kelionės mes iš tiesų tampame didesni. Nes plečiasi mūsų teritorijos ribos, o šie pokyčiai susiję su mūsų pačių forma, o ne su kokiu nors „įvaizdiniu kostiumu“. Todėl galime lengvai atsisakyti „statuso“ taisyklių – kelionė mums įdomi, ir nebūtina apie ją pasakoti kitiems. Tačiau su diplomu tai neveiks – jis prasmę turi tik santykiuose su kitais, vadinasi, iš pradžių jis skirtas padaryti įspūdį. Ir tol, kol jame yra dalis mūsų jėgos, mes atsiduriame tam tikros taisyklės „malonėje“ – nes tik jai pavaldžiose struktūrose gali pasireikšti mūsų galia.
Svarbiausia, kad tokie žaidimai mus silpnina ir visiškai pajungia išorinėms taisyklėms. Tai yra, įkūniję savo jėgą „kostiumo gabalėlyje“, anksčiau ar vėliau pasijusime silpnesni ir labiau priklausomi – nors išoriškai viskas atrodys kitaip.
Išorinių atributų pančiai
Mes turime teorinį gebėjimą kontroliuoti savo būvį – tą, kuris leidžia mums sąveikauti su tam tikromis taisyklėmis, su tam tikra tvarka šiame pasaulyje. Prisitaikę prie to, galime eiti bet kur ir pasiekti bet ką. Tačiau nėra jokio būdo kontroliuoti „kostiumo“, kurį naudojame atitinkamam statusui imituoti. Kuo daugiau jėgos investuojame į visokius išorinius atributus, tuo mažiau mums jos lieka ir tuo labiau priklausomi tampame. Iki tokio lygio, kad šių atributų turėjimas mums tampa svarbesnis už patį gyvenimą.
Iš tikrųjų mūsų priklausomybė nuo kitų yra daug didesnė, nei atrodo. Taisyklių pasaulyje mes paprastai neegzistuojame vieni. Norint įgyti būties formą, kuri leidžia mums joje išlikti, dažnai reikia kelių žmonių sąjungos, sukuriančios tam tikrą bendrą formą arba bendrą, kolektyvinį „kostiumą“. Šeimos, giminės, miestiečių, tautiečių, religinės, hobio, pasaulėžiūros ir kt. statusuose…
Taisyklė, įkūnijanti dalį mūsų jėgos, atsiskiria nuo mūsų – mes nebeveikiame pagal ją, bet ji valdo visus mūsų veiksmus, versdama mus įgauti reikiamą formą. „Kostiumas“, kurį sukūrėme, kad jis rezonuotų su atitinkama taisyklių struktūra, tampa toks sustabarėjęs, kad, jame įstrigę, net negalime savo noru kažką pakeisti. Mes būname priversti sekti šio „kostiumo“, valdomo taisyklių, elgesio modeliais.
Jei susigrąžintume „įvaizdžio kostiume“ esančią savo jėgą, galėtume beveik savo nuožiūra keisti savo būvio formą, patekdami į „rezonansą“ su bet kuria mus supančia tvarka ar net sukurdami savo tvarką, savo taisykles. Praktiškai tai reiškia galimybę pakeisti bet kokią situaciją, kai visi mūsų nuoširdūs siekiai išsipildo lengvai.
Ir po kurio laiko pasaulis pradės keistis – tai, kas mus kažkada neramino ar gąsdino, atrodys juokinga ir nereikšminga. Situacijos, kurios buvo nekontroliuojamos, pradės keistis į gerąją pusę. Ir svarbiausia, mes išsiugdysime savojo pasaulio valdymo jausmą, pasitikėjimą, kad galime pasiekti viską, ko trokštame.
Lina Rudaitienė
