Kaip tiesiogiai suvokti pasaulį? Galbūt reikia pabandyti remtis kitokiu požiūriu? Prisiminkime istorijos pamokas: visi didieji mąstytojai ir reformatoriai turėjo vieną bendrą savybę: jiems pavyko išsivaduoti iš kai kurių taisyklių, kurios valdo daugumą kitų. Jie kitaip pažvelgė į tai, ką tyrinėjo, apie ką mąstė.
Jei mąstytojas tiki „autoritetais“, jis tiesiog nesugeba nieko sukurti ir gali tik kartoti tai, kas jau buvo pasakyta. Tas pats galioja ir „reformatoriams“ – kol išlieka tikėjimas nusistovėjusios tvarkos teisingumu, jokie rimtesni pokyčiai neįmanomi. Vadinasi, bet kokie bandymai bent iš dalies patobulinti pasaulį pasmerkti žlugti. Arba, tiksliau, jie neduoda jokių rezultatų. Nes kūrybos galia lieka apribota mums primestų taisyklių.
Ilgos linijos ir trumpi šuoliai
Iš esmės mūsų judėjimą sudaro ne linijos, o „trumpi šuoliai“. Kiekvienas iš jų atitinka tam tikrą „erdvės kvantą“, kurį mes įveikiame akimirksniu. Tik energijos kaupimo kitam „šuoliui“ procesas reikalauja laiko. Fizinis kūnas yra „protingesnis“ už mus. Jis neatsižvelgia į mūmyse įtvirtintas taisykles, o veikia pagal savo algoritmus. Tiesiogiai suvokdamas pasaulį, kūnas tinkamai atspindi pasaulio struktūrą.
Mąstymo procesai, daugelio nuomone, taip pat turėtų paklusti „ilgų linijų“ taisyklei. Tikime, kad kuo ilgiau ir nuolat „mąstysime“, tuo geresnių rezultatų pasieksime. Iš tikrųjų yra priešingai, ypač kalbant apie kūrybiškumą. Viskas, kas nauja, atsiranda „pauzėse“, tomis akimirkomis, kai mūsų mintys tarsi „sustoja“. O jei stengiamės „nesustoti“, mūsų mintys arba kur nors nuklysta, arba sukasi ratu.
Šio paprasto nesupratimas mechanizmo ir apsunkina „kūrybinio mąstymo“ procesą daugumai žmonių – net ir tie, kurie iš tiesų geba „kurti“, išnaudoja tik mažą dalį savo potencialo, nes didžioji dalis skiriama pastangoms pasiruošti, „prisėsti prie darbo stalo“ ir išlikti tokioje veikloje kuo ilgiau. Tai galioja visose kūrybinėse veiklose – juk „kūrybiškumo“ sąvoka yra daug platesnė. Kūryba žino, kaip tiesiogiai suvokti pasaulį.
Prisiminkime, kiek kartų praleidome puikias galimybes arba padarėme tokias pat akivaizdžias klaidas? Priežastis ta pati: mūsų mąstymo „linijiškumas“. Mes tiesiog stengėmės „nesustoti“, todėl negalėjome matyti alternatyvų, kurios tiesiogine prasme buvo prieš mūsų nosį. Tad beveik visada atsidurdavome netinkamoje vietoje arba grįždavome į pradinį tašką.
Jei žmonės išmoktų kurti „žaismingai“, mus supantis pasaulis pasikeistų!
Tvarka ir chaosas
Viskas paprasta: mus supantį pasaulį formuoja tvarka, kuri lemia vykstančių procesų kryptį, ir chaosas, kuris įneša „atsitiktinumo“ elementą. Jų kaitaliojimas sukuria aptartus „šuolius“. Norėdami pasiekti tikslą, turime nubrėžti savo veiksmų raštą šiais „štrichais“, leisdami laisvam chaoso bangų judėjimui keistis į tvarką.
Bet kokia taisyklė yra nukreipta būtent į tai, kad priverstų mus toliau veikti tuose rėmuose, kuriuose ji egzistuoja. Akivaizdu, kad tokie veiksmai yra arba neefektyvūs. Tokiu atveju mes tiesiog prarandame energiją – arba mus pajungia kokiai nors kitai, nematomai tvarkai.
Yra „tylos taisyklė“, kuri izoliuoja mus nuo kitų žmonių. Ji neleidžia mums kalbėti net tada, kai iš tikrųjų norime pasikalbėti su kuo nors. O daug kam nuoširdus pokalbis yra tiesiog neįmanomas – todėl dauguma pokalbių yra diskusijos „nustatytomis temomis“.
Iš tikrųjų visas mūsų gyvenimas yra diskusija su savimi, kurios metu, viena vertus, pripažįstame realybę, kuri dažniausiai mums nepatinka. Kita vertus, ją neigiame, stengdamiesi viską pateikti geresnėje šviesoje. Būtent ši diskusija sugeria energiją, kuri leistų mums pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę – tam pakaktų atsisakyti ginčų su savimi ir tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti. Tačiau būtent to dauguma žmonių negali padaryti – juose veikia suskaidanti „tylos taisyklė“.
Taisyklių problema ne ta, kad jos „neteisingos“ – bet kuri iš jų gali būti ir yra naudinga tam tikroje situacijoje. Tikroji problema yra ta, kad kiekviena taisyklė linkusi tapti „ilgalaike taisykle“. Tada ji galioja visą mūsų gyvenimą ir verčia mus matyti tik mažytį pasaulio fragmentą.
Taisyklių spąstai
Kita problema yra ta, kad mums „įkaltos“ taisyklės prieštarauja viena kitai. Pavyzdžiui, mes privalome padėti kitam žmogui – tai „svarbi taisyklė“, todėl net ir tada, kai atsisakome tai daryti, turime įveikti vidinį pasipriešinimą. Ir tuo pačiu metu turime siekti užimti tam tikrą vietą hierarchijoje, konkuruodami dėl jos su kitais – taisyklė „nebūti nevykėliu“ mumyse yra ne mažiau galinga nei pirmoji taisyklė.
Akivaizdu, kad šios taisyklės viena kitai prieštarauja, todėl mes susiskaldę į dvi skirtingas būsenas – „egoisto“ ir „altruisto“. Kiekviena egzistuoja savo pasaulyje, kurdama savo „ilgąją liniją“. Žmogus, dėvintis altruisto kaukę, iš tikrųjų „pamiršta“ arba neigia visas savo „egoizmo“ apraiškas. O kai jis užsideda „egoisto kaukę“, bet koks jo gerumas, rodomas kitiems, atrodo kvailas. Dėl to mūsų gyvenimo audinys suskyla į daugybę „veidrodžio šukių“.
Tiesioginis pasaulio suvokimas
Iš tiesų taisyklės ne visada reikalingos – mes turime prieigą prie tiesioginio pasaulio suvokimo lygmens. Nuoširdus noras padėti kitam žmogui ar kažkaip jam padėkoti yra pažįstamas kiekvienam. Deja, mes esame įpratę slopinti visus nuoširdžius siekius, paklusti taisyklėms – todėl esame priversti padėti tiems, kurie nenusipelno mūsų pagalbos. Ir atvirkščiai, nuoširdus nenoras daryti ką nors, kad įtiktume kitam žmogui, taip pat pažįstamas kiekvienam.
Mes turime gebėjimą nuoširdžiai padėti ir atsisakyti. Atsakant tinkama intonacija, be jokio kaltės jausmo, pakaktų, kad tai išlaisvintų ne tik mus, bet ir prašantįjį nuo taisyklių įtakos. Tai reiškia, kad mes galime iš tikrųjų matyti „pulsuojantį pasaulį“ tokį, koks jis yra. Tiesioginis pasaulio suvokimas veda prie nuoširdaus, atviro, pagarbaus bendrabūvio.
Lina Rudaitienė
