Mes turime dvi „tapatybes“, skatinančias kovoti ar svajoti. Viena iš jų yra atsisukusi į išorinį pasaulį, kuris mus valdo remiantis tam tikromis taisyklėmis, o antroji – į vidinį pasaulį, kuriame galime jaustis beveik laisvais, viską galinčiais. Iš tikrųjų žmonės nevaldo nei „kovotojo“, nei „svajotojo“ savyje. Tėra su taisyklėmis susietas vaidmenų rinkinys, kuriame įkalinta beveik visa jų dvasinės prigimties jėga.
Įsivaizduokite, kad patekote į nemalonią situaciją – laiku neatlikote svarbios užduoties, susipykote su kuo nors ir pan. Tada išėjote į lauką, nuostabią dieną, kurioje niekas neprimena to, kas ką tik įvyko. Tai yra, pasaulyje, kuris egzistuoja „čia ir dabar“, nematyti jokių tos nemalonios situacijos pėdsakų. Bet jūs ir toliau nešiojatės tą situaciją savyje, kartais taip visiškai susitelkę į ją, kad visas pasaulio grožis jums tampa nematomas. Vien dėl to, kad jūsų dėmesys pilnai atsuktas į vidų.
Visi žino, kad jei bijai artėjančių bėdų, jos iškart tampa realybe. Ir atvirkščiai – jei nusišypsai joms į veidą, kone bet kokia bėda virsta iliuzija – nes „šypsenos pasaulyje“ jos tiesiog negali egzistuoti. Tai panašu į susitikimą su chuliganais – jei bijai, jie tave sumuš, bet jei nejauti jokios baimės ar sugebėjai ją įveikti, lengvai praeisi pro šalį.
Pačios bėdos mūsų nevargina – mums nepatinka jų suvokimas, įtraukimas į mūsų pasaulėvaizdį. Arba to pasaulio sunaikinimas, pavyzdžiui, ūmaus skausmo atveju. Kiekvienas, patyręs tokį skausmą, žino, kad jis mus visiškai įtraukia į save, neleisdamas galvoti apie nieką kitą. Mūsų pasaulis virsta tašku ir tai mes suvokiame kaip skausmą. Tačiau kai šis taškas išnyksta, pvz., žmogus praranda sąmonę, kartu su juo išnyksta ir skausmo jausmas. Jei nėra kam žinoti, kas vyksta, tai negali kelti nemalonumų.
Kiekvienas žmogus sutiks, kad jo galimybės išoriniame pasaulyje yra ribotos – pavyzdžiui, kad jis negali peršokti per penkių aukštų pastatą. Tačiau dauguma gali įsivaizduoti tokį šuolį arba bent jau apibūdinti jį žodžiais – todėl mums atrodo, kad galime mąstyti daug laisviau nei veikti.
Iš tiesų žmogui daug lengviau kontroliuoti savo veiksmus nei mintis. Nėra labai sunku 20 minučių vaikščioti tiesia linija ar konkrečia trajektorija nenukrypstant į šonus. Tačiau sukurti tą pačią tiesią liniją savo mąstyme yra daug sunkiau. Tai jau yra aukščiausias įgūdžių lygis, susijęs su meditacijos technikų naudojimu, o juk ne visi jas yra įvaldę. Akivaizdu, kad daugumai iš mūsų ši galimybė ne tik nepasiekiama, bet ir neatrodo patraukli.
Mūsų „kovotojas“ veikia sąveikoje su išoriniu pasauliu, o „svajotojas“ viduje. Svarbūs abu, nes jie yra mūsų savasties dalys. Paradoksalu, kad tai egzistuoja mūsų pasaulio suvokime, kurį mes, regis, galime lengvai valdyti, jei iš tikrųjų laikome save sąmoningomis būtybėmis.
Norint būti „kovotoju“, reikia matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o tikrovės, kurioje gyvename, taisyklės verčia mus pasaulį suvokti tokį, koks jis turėtų būti. Norint iš tikrųjų „svajoti“, kurti naujus pasaulius, reikia būti laisvam nuo „nesėkmių patyrimo baimių“, kas vėlgi susieję su taisyklėmis – kitaip nesėkmių tiesiog nebūtų. O juk niekas neturi tokios laisvės.
Jei pranyks mus sukausčiusios taisyklės, bus išlaisvinta vidinė galia. Ji gali tapti „kovotojo“ tapatybės formavimosi pagrindu, leisdama ne tik suvokti pasaulį tokį, koks jis yra, bet ir tiesiogiai jį paveikti. Ir „svajotojo“ tapatybė, leidžianti keisti esamus būties raštus ir kurti naujus. Ir tada šios tapatybės gali susijungti į tikrąją savastį, turinčią daug daugiau realizacinės jėgos nei yra įprastai.
Yra daug įvairių kliūčių, kurios apsunkina judėjimą išsivadavimo keliu. Tačiau norint išmokti nugalėti kliūtis, turime su jomis susidurti ir tam pradėti judėti šiuo keliu. Tai suteiks mums bent kruopelę laisvės, leidžiančios elgtis savo valia. Štai tada mumyse gali pabusti tikroji savastis.
Lina Rudaitienė
Kokie yra pagrindiniai iššūkiai ir keliami žingsniai, siekiant išsivadavimo ir tikrosios savasties įgyvendinimo?
Pagrindiniai iššūkiai yra kliūtys ir senos taisyklės, kurios mus sulaiko. Svarbu susidurti su šiomis kliūtimis, pradėti judėti šiuo keliu ir siekti susilieti su savo tikrąja savastimi. Kai įveikiame šias kliūtis, mums gali atsiskleisti tikroji laisvė ir vidinė jėga.
Kaip mūsų dėmesys ir sąmoningumas įtakoja mūsų patirtis bei pasaulio suvokimą?
Mūsų dėmesys ir sąmoningumas gali pakeisti mūsų patirtį ir pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, jeigu mūsų dėmesys sutelktas į nemalonią situaciją, ją galime jausti stipriau ir ją matyti kaip realią, o jei susitelkiame į dabartį ir grožį, nemalonios patirtys dažnai atrodo kaip iliuzijos ar praeina.
Kas yra vidinė ir išorinė mūsų tapatybė ir kaip jos veikia mūsų savivoką?
Vidinė tapatybė atsispindi mūsų svajojimo ir kūrybiškumo galioje, o išorinė – sąveikoje su pasauliu ir jo taisyklėmis. Abi yra svarbios, nes jos sudaro mūsų savasties dalis, ir jų pusiausvyra leidžia mums geriau suprasti save ir įtakoti realybę.
