Daugeliui iš mūsų pažįstamas „slenksčio“ jausmas, kurį peržengiame prieš išties didelius gyvenimo pokyčius. Tada apima „palaipsniškumo, nuoseklumo, testinumo nutrūkimo“ jausmas. Čia susitinka individualumas ir kolektyviškumas. Tačiau norint tai pajusti ir sėkmingai pereiti, reikia ypatingos rūšies jėgos. Ją galime pavadinti pirmine jėga. Tai vidinė jėga, jungianti erdvę ir laiką, tiksliau juos generuojanti, kurianti. Ji leidžia mums iš tikrųjų pakeisti savo gyvenimo tėkmę.
Paimkime, pavyzdžiui, mūsų kūną. Aišku, kad jis turi vientisumą, bet mes nematome struktūros, kuri vienija jo ląsteles ir kontroliuoja jų vystymąsi bei sąveiką. Visi mūsų fizinio kūno procesai vyksta koordinuotai, darniai, ir beveik visos ligos prasideda dėl šių procesų išsiderinimo. Galiausiai jis gali visiškai suirti, kai ląstelės praranda funkcionalumą.
Individui susijungti vientisume, sujungti į vientisą organizmą naudojama ta pirminės jėgos dalis, kuri galėtų padaryti mus nemirtingus. Bet ji yra naudojama ir kolektyvinams procesams palaikyti. Kolektyviniai interesai visada yra aukščiau individo interesų.
Giminingi ryšiai
Pavyzdžiui, giminingų ryšių fenomenas – mes galime nemylėti savo artimųjų, bet kažkokia jėga mus verčia juos priimti ir jiems padėti. Žinoma, ne visus, nes galima visiškai nutraukti santykius su artimaisiais, bet tai sunku. Kažkas verčia mus palaikyti šeimyninius ryšius tarsi prieš savo valią. Didžioji dauguma žmonių iš tikrųjų jaučia santykių hierarchiją, kurioje grupiniai interesai aukščiau asmeninių, ir elgiasi pagal vietą, kurią joje užima.
Prisiminkite šeimyninius kivirčus – nei mes, nei partneris iš to nieko negauname, tik prarandame energiją. Tačiau daugelyje šeimų žmonės negali nustoti ginčytis – šeimyninis gyvenimas jiems yra kone nuolatinis konfliktas. Bendraudami su kitais žmonėmis beveik visada elgiamės kitaip, nei norėtume. Toks jausmas, kad esame valdomi kaip marionetės ir taip valdomi, kad daugeliu atvejų elgiamės kenkdami patys sau.
Individualumas ir kolektyviškumas
Iš čia kyla nuoširdumo svarba – būdami nuoširdūs mes tikrai tampame laisvi. Mes išsivaduojame iš visų programų, kurios mus pavergė, privertė išsigalvoti, perdėti ir nutylėti – tai yra elgtis „kaip žmonės“. Tačiau tokį lygį pasiekiame retai, o ir išlikti nuoširdžiais labai sunku. Nes kai pasiekiame šį lygmenį, mumyse pabunda mūsų pačių tikroji, autentiškoji prigimtis – ne tik pabunda, bet ir sustiprėja.
Kolektyvinės sąmonės lygis egzistuoja aukščiau individų lygio ir todėl juos pajungia sau. Gamtoje mes galime pamatyti jo apraiškas. Paukščių pulkas, bičių spiečius, žuvų tuntas ir taip toliau – tokiu ryšiu įgyjama nauja jėga, kurios individas neturi. Į Afriką pavieniui negali nuskristi nei vienas paukštis. Bet tai yra ryšiai, susiję su giminės galia. Jie veikia pagal juose įtvirtintą programą, nuo kurios negali nukrypti. Jie neturi individualios savimonės.
Chaosas – tvarka
Pagrindinė visatos taisyklė yra entropijos didėjimas – judėjimas chaoso link. Bent jau taip sako šiuolaikinis mokslas. Be to, tai yra ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje – tai gerai žinoma kaip kūno ir sąmonės dichotomija. Dvi vieno žmogaus egzistencijos dalys – bet jei kūnas tam tikrais atvejais su amžiumi nyksta, tai sąmonei gali nutikti netikėtų dalykų. Vieni tampa paikesni, kiti vis išmintingesni.
Bet jei veikia viena jėga, griaunanti, tai turi veikti ir kita, priešinga pirmajai. Ir vienintelis mums žinomas priešingos jėgos, tvarkos, įsikūnijimas yra būtent visuomenė – jos noras sutvarkyti šį pasaulį. Aišku, kad žmonės mėgsta griauti, bet dar labiau mėgsta tvarkyti išorinį pasaulį, tai yra pajungti sau, jį kontroliuoti, valdyti, kurti.
Pagrindinė žmonių visuomenėje įtvirtinta programa – didinti jos gebėjimą daryti įtaką išoriniam pasauliui ir jį valdyti. Tai netgi tampa sąlyga ją formuojančių struktūrų išlikimui – vyksta konfliktai, verčiantys žmones plėtoti mokslą ir technologijas. Taip visuomenė turi galimybę evoliuciškai stiprėti, augti, tobulėti. Visi kiti tikslai, ypač individualūs, yra ne tiek svarbūs.
Asmeniniai ir kolektyvinai interesai
Įdomu tai, kad mūsų sąmonė gali tapti viena iš kolektyvinių programų. Įspūdžių energija yra vienas iš pavyzdžių, kaip asmeniniai ir bendri interesai mus atskiria arba jungia. Būtent sąmoningi kolektyviniai interesai mus sujungia į vientisą visumą. Aišku, kad kolektyvinė sąmonė naudojasi bendromis mumyse įdiegtomis programomis.
Visgi kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra individualus. Tai reiškia, kad turime galimybę valdyti savo sąmonę – išsilaisvinti iš kitų valdymo galios. Tiesiog reikia tai sąmoningai pasirinkti. Ir tada žengsime milžinišką žingsnį tikro išsivadavimo link – tiek individualaus, tiek kolektyvinio. Mes remsimės savo pirmine dvasine jėga, veiksime sėkmingai, jausimės gerai savo gyvenimo bendražygių būryje.
Lina Rudaitienė
