Kiekvienas žmogus nori jaustis gerai, patirti laimę, pilnatvę… Mes intuityviai žinome apie vientisumą ir ieškome būdų tai susigrąžinti. Gyvename pilnatvės paieškose.
Mūsų sąmonė yra susijusi su visais mums reikšmingais dalykais – ji tarsi ištempta dėmesio gijomis į daugybę krypčių. Nuosavybės santykiai, hierarchijos santykiai ir kiti yra objektyviai egzistuojančios gijos, kurias sukuria mūsų į visa tai sutelktas dėmesys. Tai, ką vadiname „geru tonusu“, yra gijų, sklindančių iš mūsų kūno ir sugeriančių didžiąją dalį mūsų vidinės jėgos, pojūtis.
Kai užmiegame, šios gijos sugrįžta į mus – tada paliečiame savo dvasinę esatį, iš kurios galime nukeliauti į bet kurį sapną ar pasaulį. Kai patenkame į miego pasaulį, šios gijos išsitiesia ir sukuria sapno realybę, prie kurios prisirišame – retas gali pabusti savo noru. O kai pabundame, suaktyvėja įprastas „sąryšis“ su mums svarbiais dalykais ir mes vėl tampame kasdienio pasaulio dalimi.
Pilnatvės būsena yra ribinė – kai esame joje, gijos tarsi susisuka ir pilnai sugrįžta atgal į mus – bet tuo pačiu išlaikome sąmoningumą. Mes išlaikome savo savasties jausmą, nesusietą su jokiu pasauliu, reiškiniu ar objektu. Teoriškai tokioje būsenoje galėtume sukurti ar pakeisti bet ką. Pilnatvė nukelia mus į begalinių galimybių pasaulį, padeda pasijusti laisvais, galinčiais kone viską.
Yra būdų, kaip susilpninti gijas, jungiančias mus su pasauliu ir įkalinančias beprasmiškuose ryšiuose. Tai dorybių ugdymo kelias. Pagrindinis uždavinys yra visiškas dabarties priėmimas. Tai nereiškia, kad turėtume tenkintis tuo, ką turime – žinoma, galime ir turime judėti toliau, siekti tobulėti. Tačiau dabartis neturėtų kelti nepasitenkinimo, neturėtų mūsų erzinti.
Pavyzdžiui, nesmurtiškumas iš tikrųjų reiškia tik agresyvumo atsisakymą – apginti save ar savo nuomonę nejaučiant kitam „priešiškų jausmų“. Atsisakyti melo reiškia tik atsisakyti noro atrodyti protingesniam, geresniam, iškilesniam nei esame iš tikrųjų. Visgi svarbiausias yra agresyvumo atsisakymas – nuo „pykčio pasauliui“ ir „pasipiktinimo pasauliu“…
Yra metodas, leidžiantis susigražinti daugumą savo vidinės jėgos gijų. Mūsų pagrindinė problema yra nesugebėjimas „sėdėti ramiai“, nesugebėjimas „nurimti“. Nes jei „sustingtume“ kaip miegodami iš tikrųjų, pačios gijos bus įtrauktos į mūsų kūną. Tai galima išmokti daryti.
Įsitaisykite patogiai, kūno padėtis turi būti patogi, raumenys turi būti kuo labiau atsipalaidavę. Ir tada kartais pakvėpuokite, o kartais sustinkite – tai yra atsisakykite bet kokios fizinės veiklos. Tiesiog ramiai būkite ir klausykite jus supančios erdvės jausmo, jos vibracijų, savęs. Ir tuo pat metu stebėkite norą „atsikelti ir eiti“.
Stebėkite savo mintis – kai kūnas sustingsta, mintys visada suaktyvėja. Nepalaikykite mąstymo – tiesiog stebėkite mintis tarsi iš šono. Tada po kurio laiko jos nurims. Tačiau tuo pačiu dažnai susiduriame su kita kliūtimi – nuoboduliu, kai tai, kas vyksta, mums atrodo beprasmiška. Šioje būsenoje mes negalėsime sugrįžti į save. Norėdami tai padaryti, turime mėgautis savo ramybe, jausti palaimingą pilnatvę.
Iš pradžių taip būti pavyks penkias minutes, vėliau daugiau, o kai galėsime išlaikyti šią būseną tiek, kiek norime, ir daryti tai su malonumu, tada atsidursime ant begalybės ir šio pasaulio ribos. Tai atves į tikrosios savasties būseną, sugrąžins mūsų vidinę jėgą. Pilnatvės būsenos palaikymas leis atkurti dvasinį vientisumą.
