Gyvenimo bėgyje žmogus juda tarytum uždaru pasikartojančiu ratu. Tai bet kuriuo atveju veda į pradinį tašką – taigi, iš esmės, mes visada liekame vietoje. Tačiau mūsų pasaulyje egzistuoja kitokia būties forma, spiralinė, kuri matoma makro lygmenyje – dauguma galaktikų turi spiralės formą. Ši forma yra paplitusi ir mums įprastame pasaulyje, pvz., kriauklėse, gėlių žieduose, kt. Simetrijos nėra, bet harmonija jaučiama labai aiškiai. Spiralėje yra mums pažįstamas vidinis ritmas.
Skirtingi išmatavimai
Galime gyventi linijiniame pasaulyje, judėti tiesia linija, turėti tik vieną dimensiją. Žmonės kartais tokiais tampa, kai išsikelia sau tikslą ir pradeda bei tęsia link jo judėti iš visų jėgų, nesidairydami. Kartais jie tikslą pasiekia, kartais ne, bet iš esmės rimti pokyčiai juose neįvyksta. Kai jie užsibrėžė tikslą, jis jau egzistuoja jų sąmonėje, jie mintyse jį palietė, o su realiu tikslo pasiekimu mažai kas pasikeičia.
Galime gyventi dviejuose matmenyse – pavertus liniją plokštuma. Tada turime galimybę „pasižvalgyti“ ir suprasti, kad galbūt šalia yra kažkas įdomesnio nei užsibrėžtas tikslas. Arba trumpesnis, lengvesnis ar teisingesnis būdas pasiekti tikslą. Dažnai darome esmines klaidas, kurių galėjome išvengti, jei būtume skyrę laiko apsižvalgyti. Jei pereitume į antrąjį išmatavimą, liniją paverstume plokštuma.
Trečioji dimensija sukuria mums pažįstamą trimatį (tūrinį) pasaulį. Esmė ne ta, kad galime judėti erdvėje – net paukščiai skrenda išilgai linijų, o jų pulkas sudaro plokštumą. Trečiasis išmatavimas daro mus trimačiais. Ir kai mes tampame trimačiais, per mus gali būti nubrėžta begalė linijų ir plokštumų. Tai savo pasaulėjautoje leidžia sujungti pasaulį į vientisą visumą, pajusti tarpusavio saitus, savo valia valdyti jame esančius objektus.
Užstrigimas ketvirtoje dimensijoje
Ketvirtoje dimensijoje taip pat nėra nieko sudėtingo – šis išmatavimas susidaro trimačiams objektams judant laike. Joje planetos tampa elipsėmis, atitinkančiomis savo orbitas, žmogus virsta savo judėjimo audinio raštu ir pan. Mes galime valdyti ketvirtą dimensiją, tai yra, galime nubrėžti maršrutą į tam tikrą tašką, eiti šiuo maršrutu ir jį pasiekti.
Tačiau visa tai galime padaryti tik fiziniame pasaulyje, kuriame dabar esame. Ir šiame pasaulyje mūsų vietą griežtai apibrėžia „plokštumos“, kurios kerta mūsų „erdvinį būvį“. Ir kol mes esame čia, nieko rimto pakeisti negalima. Mes negalime peržengti ketvirtosios dimensijos veikimo zonos, išeiti už jos ribų. Ketvirto išmatavimo dimensijoje galime arba judėti laiko ratais, sukdamiesi vietoje, arba palaipsniui kilti evoliucine spirale, bandant priartėti prie kokio nors tikslo…
Kaip pasiekti vidinę laisvę
Pažengę gali judėti penktoje dimensijoje, pasiekti Amžinybės ribą, kur visi galimi pasaulio variantai liečiasi ir pereiti prie norimo varianto. Skaičius penki yra Amžinybės riba, pasaulių sankryža. Tik ten patekus galime iš tikrųjų ką nors pakeisti savo gyvenime. Tačiau čia yra problema – jei judėsime nuosekliai, negalėsime išeiti iš ketvirtos dimensijos. Nėra ribos, kurioje esant laikas virstų Amžinybe. Patekę į laiko valdžią, užstringame jame. Tai kaip pasiekti vidinę laisvę?
Išsivadavimo paslaptis yra aukštesnės harmonijos egzistavimas. Ji pagrįsta ne įprasta, natūraliųjų skaičių seka, o kitokia skaitmenine serija – Fibonačio seka. Jos esmė yra ta, kad kiekvienas kitas skaičius yra dviejų ankstesnių skaičių suma: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89, 144, 233… ir taip toliau iki begalybės. Būtent ši seka yra spiralės harmonijos, aukso pjūvio harmonijos pagrindas.
Judėjimas aukso pjūvio spirale
Tik aukso pjūvio spiraliniu judėjimu remdamiesi galėsime ištrūkti iš laiko nelaisvės. Tai prisiliesti prie Amžinybės, ką nors rimtai pakeisti savo gyvenime ar pradėti naują kelią, nuvedantį mus už mums pažįstamų horizontų. Tai ves į vidinę laisvę.
Svarbiausia yra peršokti per ketvirtą lygį, atsikratyti laiko įtakos. Žinome, kad tai įmanoma – kai esame labai aistringi dėl kažko, įsitraukę, laikas mums nustoja būti svarbus. Ir tik tada galime padaryti ką nors tikrai vertingo, ką nors, kas peržengia pažįstamo pasaulio ribas. Problema ta, kad negalime lengvai pasitraukti iš ketvirtos dimensijos, reikia tam tikrų metodų.
Kad judėjimą pagreitinti, reikia pradžioje jį sulėtinti
Mes susitapatinę su „linijine“ judėjimo, veikimo forma, kuri neleidžia matyti „trumpesnių kelių“. Tai trukdo mums eiti į penktąjį lygį, kurio dinamika didesnė. Norint judėjimą pagreitinti, reikia pradžioje jį sulėtinti – paradoksas, bet neišvengiamas. Sulėtinkime judėjimą iki Aukso pjūvio proporcijų, tai yra, pagal Fibonači skaičių – 1,618… Jei anksčiau kurį nors veiksmą atlikdavome per 1 laiko vienetą, tai dabar jį reikia atlikti per 1,618 vienetą.
Fibonači skaičius yra neatsiejamas nuo mūsų kūno proporcijų. Mes tai žinome – jaučiame iš vidaus, todėl užtenka judėti lėčiau ir norimą ritmą pajusime intuityviai. Tačiau sulėtėjimas turėtų būti ne išorinis, o vidinis. Taigi turime sulėtinti savo vidinį ritmą – tada mūsų judesiai tampa ne lėti, o takūs, plastiški. Ir šis „takumo“ jausmas mums pažįstamas iš vidaus – visada jaučiame, kad judame „sklandžiai“.
Taigi įeiti į tinkamą ritmą ir išmokti judėti penktosios dimensijos greičiu nėra taip sunku. Mums tereikia nuolat tai daryti – tada visi mūsų judesiai palaipsniui prisipildys šio lygio vibracijomis. Tada mumyse prabus jėga, galinti nugabenti mus į pasaulį, į kurį siekiame patekti, į kurį atsiveria galimybė patekti. Taip mes atgausime savo vidinę laisvę…
Lina Rudaitienė
