Gyvenimo ritmas lydi mus kasdienybėje. Mes turime jų vidinių – tai širdies dūžių, kvėpavimo, ėjimo, kalbėjimo ir kitokie ritmai. Yra ir išoriniai – sekundės, minutės, valandos, paros, mėnulio mėnesio, metų laikų, tiesiog metų – įvairūs gamtiniai ir žmonių sutartiniai gamtiniai ritmai.
Vaikystėje mūsų judėjimo ritmas yra labai natūralus, organiškas. Tačiau laikui bėgant vis daugiau gyvenime pasireiškia įpirštas, įdiegtas, įpratintas, įkalbėtas arba išmoktas, priverstinis ritmas. Ar ne todėl mes taip greitai pavargstame, išsenkame, kad einame per gyvenimą ne savo ritmu? Koks mūsų tikrasis ritmas? Būti savimi reiškia judėti savo ritmu, greičiu, dažniu…
Garso ritmas
Tai kaip groti smuiku. Galime stebėti, kaip juda smuikininko rankos, kaip jis laiko smuiką ir stryką, o tada pabandyti groti melodiją. Tuo pačiu greičiau judinti stryką išilgai stygų, įdėti daugiau jėgos į judesį, netgi galime šokti. Bet jei nežinome tinkamų natų, nežinome jų sasajų su stygomis, negalėsime sugroti melodijos. Kad ir kiek pastangų įdėtume į tai.
Gyvenime taip pat – neužtenka stengtis, reikia jausti, nusimanyti, kaip tai pritaikyti. O tiksliau, kur, kada, kaip – tada galėsime kurti melodiją. Tačiau natų išmanymo neužtenka – reikia ir ritmo. Intervalai, kurie ypatingu būdu išskiria natas. Jei rasime tinkamą ritmą, turėsime melodiją. Bent jau mes tai suvokiame kaip savotišką harmoniją. Net be natų. Prisiminkime, kad mūsų kūnas stengiasi sekti būgnų ritmą, su malonumu jam atliepia.
Ritmas pasireiškia pauzėmis, kurios skiria garsus. Galima sakyti, kad patys garsai yra materialūs, juos girdime. O pauzės – tai tuštuma, kurioje nieko nėra. Garsai yra gyvybės pusėje, materialiame pasaulyje. Tačiau pauzės yra už jos ribų. Jos artimesnės mirčiai – mirtyje nieko nėra ir pauzėse nėra nieko.
Išorinis ir vidinis ritmas
Yra išorinis, supančio pasaulio, ritmas ir yra vidinis, mūsų Sielos dvasinės prigimties, ritmas. Geriausiai mes pažįstame savo asmenybės ritmą įvairiose apraiškose. Sielos, dvasinės prigimties ritmą galime patirti – pažinti gilindamiesi į save. Tam galima panaudoti daug įvairiausių būdų. Svarbiausia – pajusti poreikį savęs pažinimui. Tada lieka įsiklausyti į save, atrasti savąjį ritmą, atsiverti jam, susiderinti su juo kasdienybėje ir tęsti būti, judėti jame.
Ritmas yra visame tame, kas mus supa – dienos ritmas, metų ritmas, mėnulio ritmas ir t.t. Visuose procesuose, kurie vyksta su mumis. Tačiau ritmas egzistuoja ne tik laike, bet ir erdvėje – kaip elementų rinkinys, besikeičiantis tam tikru reguliariu intervalu.
Simetrija ritme
Įprastai mes suvokiame ritmą kaip „simetriją“, kaip vienos pusės atspindį kitoje pusėje. Jei yra toks atspindys, objektas suvokiamas kaip simetriškas – jis turi vidinio ritmo garsą. Jei nėra atspindžio, pasaulis atrodo netvarkingas ir jo ritmas mums tarytum negirdimas. Nepaisant pasaulio chaotiškumo, jis visada remiasi simetrija, vidiniu ritmu – ypač giliuose lygmenyse.
Skirstymas į „priešingybes“ yra pagrindinė mūsų dualaus pasaulio taisyklė. Visgi mes nežinome, kaip sujungti priešingybes. Elementariųjų dalelių lygyje viskas paprasta – susinaikinimas per anihiliaciją. Bet žmogus nemoka susieti gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos ir t.t. Todėl jis turi nuolat tarp jų svyruoti, pereiti iš vienos būsenos į kitą, o paskui grįžti.
Mūsų būtis yra kaip „natos“, kurių vibracijos turėtų sujungti bet kokias priešingybes, pavyzdžiui, erdvę ir laiką. Žinome, kaip tai svarbu – erdvės pusėje galime imtis labai aktyvių veiksmų, tačiau bet kam pasiekti reikia laiko. Kaip eiti per gyvenimą nesukeliant savyje pasipriešinimo tam, ką darome, kaip darome, kaip esame? Darant bet ką su malonumu, kone nepavargstame. Lieka ieškoti savojo ritmo, būdo gyventi savuoju ritmu…
Lina Rudaitienė
