2021-08-24 tema: daugiaplanė būtis

L. Rudaitienė - Daugiaplanė būtis

Realybė kupina didžiulės įvairovės, o mes esame savo būties kūrėjai. Mūsų gyvenimo audinys suaustas iš begalės gijų – ryšių su žmonėmis, vietomis, struktūromis – sistemomis, patirtimis – prisiminimais, žiniomis, svajonėmis, idėjomis. Galima tai palyginti su milžiniška dėlione, kurios kiekviena detalė – tai kažkuo išskirtinis įvykis, sprendimas ar netgi suvokimas. Kai visos detalės atsiranda savo vietoje, atsiveria pilnas vaizdas – žmogus tampa vientisas, harmoningas.

Atrodytų, kelias link tokios savęs realizacijos be galo ilgas. Bet taip atrodo remiantis linijiniu laiku, žmogui įprastu erdvės supratimu. Kad ką nors pasiekti, reikia nueiti tam tikrą atstumą, tai užims kažkiek laiko. Visgi mes esame ne tik materialios būtybės, asmenybės su savo fiziniu kūnu, jausmais, mintimis. Mes esame energija, Siela, sąmonė, amžina dvasinė esmė… Vadinasi, turime daugiau galimybių – pasirinkimų.

Mokymasis – savęs pažinimas

Prisiminkime, kaip mes įpratę mokytis. Einame pas mokytojus, kurie mus moko, skaitome knygas, užsiimame įvairiomis praktikomis. Tai yra linijinis mokymasis, perduodant informaciją, ugdant įgudžius tiesiogiai. Betgi visos žinios egzistuoja tam tikroje realybėje objektyviai. Kaip yra bibliotekos su milžinišku knygų kiekiu, taip yra ir Akašos kronikos, kuriose saugojami kiekvienos Sielos patirčių aprašai. Yra visuotinė informacija, susijusi su materialia būtimi, joje veikiančiais dėsniais, ir su energijomis, jose veikiančiais dėsniais, bei žinios apie dvasinę realybę su savais dėsniais.

Jei mes save tapatiname su materija, mes galime tyrinėti, pažinti tik materijoje veikiančius dėsnius. Ir, žinoma, jais remtis gyvenime. Jei mes save tapatiname su energija, tuomet veriasi galimybė pažinti ne tik save kaip energiją, bet apskritai įvairias energijas, ir mokytis jas valdyti. Jei susiejame save su priežasties – pasekmės dėsniu, mes įsitraukiame į jo poveikio lauką ir tampame nuo jo priklausomi. Ko gero būtent priežasties – pasekmės dėsnis geriausiai atspindi evoliucinį procesą. „Ką pasėsi, tą ir pjausi“… „Kaip šauksi, taip atlieps“…  „Gera pradžia – pusė darbo“…

Dvasinė prigimtis

Atrandant savo dvasinę prigimtį, imant ją pažinti, mes jau kitaip žvelgiame į pasaulį, elgiamės, suvokiame save. Svarbu suprasti, kad lyginant su materialia dvasinė būtis yra žymiai didesnė, platesnė, įvairesnė. Tad jai pažinti reikia daug laiko, pastangų – jei ją tyrinėti linijiniu būdu. O jei ją pajusti ir sąmoningai patirti, mums akimirksniu gali atsiverti atrodytų neaprėpiami dvasiniai būties – išminties klodai. Tik, deja, dažnai kažką tokio patyrus, mes nemokame to perteikti žodžiais, apibūdinti, nes tam net nerandame žodių.

Betgi tam, kad dvasinė realybė įsitvirtintų mumyse, reikia ne tik retsykiais tai pajusti, bet ir suvokti, įvardinti, apibūdinti. Kad ir, atrodytų, visai paprastais žodžiais. Tada mūsų dvasinė patirtis įsišaknija mumyse, ne tik mūsų atmintyje, bet ir jausmuose, kūne, atmintyje, ji ima skambėti mūsų esybėje. Tame pagelbėti galėtų menas su visa naudojamų priemonių įvairove, išradingumu, kūrybiškumu.

Savo būties kūrimas

Mūsų gyvenimo modelis visais jo pasireiškimo variantais yra dvasinės kūrybos išraiška. Iš savojo „būties centro“ mes galime patekti į bet kurį nugyvento laiko momentą ir tam tikru mastu jį pakoreguoti keičiant savo santykį su tuo, kas kadaise vyko. Tą patį laikui bėgant išmokstame daryti su praeitų gyvenimų patirtimis. Bet tai yra tik galimybė – dažniau žmogus gyvenimo bėgyje ne vaduojasi iš karmos, bet dar labiau ją apsunkina. Nepaisant to, galimybė keisti egzistuoja – ir tai susiję su laiku.

Dirbant su praeities potyriais, mes savo sąmonės dėmesiu keliaujame į juos, kaupiame įgūdžius. Vadinasi, mes vienu metu turime neregimą ryšį su visais ankstesniais patyrimais, skirtingais laikais. Tai yra mūsų „individualaus beribiškumo“ atspindys, išraiška. Jei pavyktų su juo susijungti, susiderinti su savo erdvine esatimi, mūsų būties ribos labai išsiplėstų. Tai atvertų ne tik gebėjimą prisiminti dar daugiau sau svarbių patirčių praeityje, bet ir prisiliesti prie visuotinių žinių, keliauti į kitus pasaulius.

Savo prigimties pažinimas

Visgi, kol esame susitapatinę su fiziniu kūnu, konkrečia asmenybe, tol esame priklausomi nuo materijos dėsnių. Kurie, beje, kituose pasauliuose, žvaigždynuose, planetose gali būti kitokie. Tad mūsų dvasinės galios dėl susitapatinimo, prisirišimo prie žemiškos, žmogiškos materialios būties, tam tikra prasme suspenduotos. Ir jei vaizdžiai apibūdinti, vietoj to, kad sąmone skleistis kaip žvaigždė savo spinduliais į visas puses, mes užsiciklinę sukamės uždarame rate. Energija jame sukasi, dėmesys tame juda… 

Išsitapatinant iš materijos, atrasime, kad mes atspindime pasaulį, o pasaulis atspindi mus. Tai veda į vadavimąsį iš laiko – erdvės gniaužtų ir savo prigimtinės dvasinės jėgos pažinimą. Vadinasi, tuomet mes galime veikti nepriklausomai nuo įprastų fizikinių dėsnių. Juk judant šviesos greičiu, laikas sustoja ir tada bet koks atstumas gali būti įveikiamas akimirksniu. Mūsų sąmonė nepavaldi materialiems dėsniams, tad jos pagalba galime patirti savo dvasinę prigimtį, mokytis remtis ja, būti dvasinėje raiškoje.

Lina Rudaitienė