Kiekviename žmoguje yra pirminės dvasinės jėgos žiežirba. Ji įkūnija mūsų individualumą, kuris yra visiškai unikalus. Kiekvienas iš mūsų turi pats praeiti savo kelią, remdamasis laisva valia. Tame kelyje mus nukreipia mūsų Siela per vidinį balsą, intuiciją. Taip pat mus įtakoja aplinka, sociumas su savo taisyklėmis, kurios siekia visus suvienodinti, padaryti panašiais. Mes tai jaučiame ir tam įvairiais būdais priešinamės – juk sociumo taisyklės iš mūsų atima laisvos valios, pasirinkimo galimybes.
Daugelio metų bėgyje formuojantis mūsų asmenybei, besimokančiai gyventi žmonių visuomenėje, nuolatos susiduriame su mus „įrėminančiomis”, ribojančiomis taisyklėmis. Taip mumyse susiformuoja vidiniai prieštaravimai tarp individualumo ir bendruomeniškumo. Ir tie prieštaravimai kuria įtampas, kurios įtraukia, įvelia mus į besikartojantį „gyvenimo ratą”. Tai visų galimų variantų begalinis pasikartojimas, kartais mumyse suskambantis kaip „deja vu„.
Kartojasi ir geri, ir blogi patyrimai, tik prie gerų priprantama ir po kurio lako jie nebedžiugina, gi blogi kelia skausmą, o prie skausmo neįmanoma priprasti. Skausmas yra įtampa, ir kol jos yra mumyse, tol ir suksimės tame pasikartojančių įvykių – patirčių rate.
Ateinant į gyvenimą, mes atsinešame savo Sielos tikslus, uždavinius, kurie su laiku ima busti mūsų atmintyje ir įpareigoja, skatina jų siekti, realizuoti.
Taigi, gyvenimo bėgyje mums tenka rinktis tarp Sielos, asmenybės bei sociumo keliamų reikalavimų, lūkesčių, o tai kuria trilypio pobūdžio įtampas, dargi dažnai perpildytas įvairių senųjų skausmų. Kaip visame tame esant būti, laisvai rinktis?…
Prisiminkime, kaip mes kuriame. Gaminant maisto patiekalą, kiek daug ingradientų naudojame. Tačiau ir to nepakanka – dar pridedame prieskonių, ugnies arba serviravimui skirtų priedų… Muzikos kūrinyje skamba ne tik įvairiomis variacijomis sudėliotos natos, o ir jų deriniai, pauzės, akordai, tonacijos, moduliacijos… Tapyboje ne tik įvairios spalvos svarbios, bet ir jų atspalviai, ornamentai, perėjimai, kontrastai, formos, jungtys…
Juk mums visiems tai pažįstama? Taigi, mes esame kūrėjai, mokomės įvairiais būdais, skirtingomis priemonėmis kurti. Kuriame ir save, gludindami įgudžius, talentus, formuodami charakterį, savo vidinį pasaulį. Kartu su kitais kuriame bendrą išorinį, mus supantį pasaulį. Kūrybos metu mokomės suprasti, išgirsti save, tada įsiklausyti, suvokti, susiderinti su kitais.
Šis nuostabus kūrybinio gyvenimo procesas padeda išsitapatinti iš praeities skausmo įtakos, nes kuriant visu savo dėmesiu esame toje veikloje, „čia ir dabar”.
Prisiminus sąmoningą kvėpavimą, eikime į vidinę darną, harmoniją, vientisumą. Įkvepiame tyrą dvasinę gyvybinę energiją vis iš aukščiau, apsijungiame su savo Siela, dvasine esatimi. Tyrinėjame savo raišką Sielos lygmenyje – kokie siekiai atvedė į šį gyvenimą?… Prisimename savo asmenybinę raišką, kvėpuojame jos uždaviniais… Nukreipiame savo sąmonės žvilgsnį į sociumą, kuriame pasirinkome gyventi, tyrinėjame jo raišką…
Kaip mes skambame visuose šiuose trijuose lygmenyse? Pajuskime, kas juos jungia į bendrą mūsų šio gyvenimo audinį. Aptikime savyje tą pirminę dvasinę jėgą, pajauskime, suvokime, kvėpuokime ja. Ji atstovauja visiškai skausmu nesąlygotą laisvą valią.
Mūsų dvasinė prigimtis – kūryba. Ką mes kuriame dabar? Ką renkamės kurti? Sąmoningai kvėpuojame – kuriame.
Lina Rudaitienė
