2018-05-31 tema: savo daugiasluoksnės prigimties pažinimas

Kaip mes mokomės valdyti savo kvėpavimą? Mes imame jį stebėti, tytinėti, kažkiek pažinus, bandome keisti, valdyti… Tam, kad išmokti valdymo meno, reikia visų pirma suprasti, geriau pažinti tai, ką norime valdyti. Betgi tai ne tik kvėpavimas, o ir tas, kas kvėpuoja.

Kokia gi mūsų prigimtis?

Mes manome gana neblogai pažįstantys savo žmogiškąją prigimtį… Bet ar taip yra iš tiesų? Vertėtų pradėti nuo to, kad turėdami materialų kūną, susiduriame su kūniška, materialia prigimtimi. Kai kada žmoguje pasireiškia gyvuliška prigimtis, valdoma išlikimo instinkto. Kai kada ima viršų jausminė prigimtis – tuomet mus užvaldo emocijos. Žinoma, mentalinė prigimtis skatina formuluoti klausimus, atsakymų paieškas, apmąstymus, kažkokių išvadų darymą, sprendimus. Vienose situacijose mes įsijaučiame į motinišką prigimtį, kitoje – į veiklos pagrindu pagrįstą realizaciją.

Vis dėlto esame daugiasluoksnės prigimties atstovai – kūniška, jutiminė, emocinė, mentalinė, socialinė, visuomeninė, profesinė, kūrybinė, karminė, idėjinė… O ką mes žinome apie savo energetinį būvį, apie save kaip Sielą, kiek gerai pažįstame savo dvasinę prigimtį, save kaip visumą? Juk ne veltui sakoma: „Su kuo sutapsi, tuo ir tapsi“.

Grįžtant prie paprastos žmogiškosios prigimties, galima būtų apibendrinti, kad ji remiasi trimis esminėmis savybėmis: pasitenkinimas, inercija, aistra. Kartais mumyse stipresnis pasitenkinimo siekis (patys įvairiausi troškimai, malonumų siekis), kartais dėl nuovargio, kitų priežasčių labiau pasireiškia inercija (abejingumas, abejojimas galimybėmis, sėkme, išsekimas, netikėjimas, t.t.), o kartais mumyse siaučia aistra (gašlumas, pavydas, godumas, kerštas, neapykanta, t.t.). Tai keičiasi, bet vėl ir vėl įvairiais pavidalais sugrįžta.

Kuo žmogus brandesnis, sąmoningesnis, tuo dažniau jis susiduria su dilema – kaip ne paklusti žmogiškai prigimčiai, o ją valdyti. Tam, kad pavyktų sėkmingai judėti link šio tikslo, akivaizdu, kad būtina pažinti savąją prigimtį. Suprasti, kas mums svarbu, kas mus įtraukia, netgi užvaldo?…

Sąmoningo kvėpavimo metu tyrinėjome žmogiškąją prigimtį bendrine prasme, kaip reiškinį. Vėliau gilinomės jau labiau į savąją prigimtį, kuo ji gyvena, kas joje dominuoja, kas svarbu, kas laukia papildomo dėmesio. Siekėme pažinti save per skirtingų prigimties pasireiškimų skalę. Neverta iš karto skubėti kažką keisti, pirmiausia svarbu suvokti, kokie mes esame, kokias motyvais remiamės, kiek sąmoningos – nesąmoningos, reikalingos – nepagrįstos, savalaikės – pasenę paskatos veikia mumyse.

Lengviausia kažką pažinti palygimimo dėka. Todėl sąmoningo kvėpavimo pagalba siekėme susipažinti su dvasinės prigimties trimis esminėmis savybėmis (analogiškos materialaus žmogaus savybėms – pasitenkinimas, inercija, aistra). Tai aiški, skaidri sąmonė (dvasinė šviesa), tikroji dvasinė ramybė, rimtis bei valia, besireiškianti kaip dvasinė jėga. Kvėpavome, tyrinėjome, kur ir kaip mumyse sakmba dvasinės prigimties savybės, ieškojome, kur galėtume jau dabar daryti pokyčius.

Prigimties platesnis pažinimas neša galimybę sąmoningai rinktis, kokia savo prigimties dalimi remtis. Ir čia jau turi galimybę pasireikšti Dievo žmonėms duota laisva valia rinktis. Taip, VALIA. Labai dažnai dėl nežinojimo mes nesąmoningai renkamės visai ne tai, ko mums iš tiesų reikia. Tačiau tam, kad pasirinkti teisingai, reikia ne tik teisingų žinių, bet ir pakankamai stiprios valios. Todėl mes sąmoningą kvėpavimą bandėme panaudoti ir savo valios stiprinimui. Norint pradėti žmogui gyvenime remtis tikrąją savo prigimtimi, valdyti savąją prigimti, reikia išmokti veikti valingai, išsiugdyti dvasinę valią.

Lina Rudaitienė