Vyksmas: sąmoningai kvėpavome dvasiniu tyrumu ir dvasine šviesa, siekėme pažinti sąmoningo dvasinio gyvenimo kelio pasirinkimo atnešamą būvį. Kai žmogus atsiduoda Dvasiai, Tvėrėjui, tampa pilnai jai ištikimas, gyvena dvasinį gyvenimą nuosekliai įtvirtindamas savyje dvasines vertybes, tęsia tai ilgą laiką, Dvasia pradeda skleistis, skambėti, šviesti žmoguje, visame tame, ką jis galvoja, kalba, jaučia, daro, t.t. Ir tuomet palaipsniui į žmogaus gyvenimą, į jo vidinį pasaulį ateina tai, kas būdinga pačiai Dvasiai – šventumas. Tyrumo mes galime siekti savyje, savo kūne, jausmuose, mintyse, tačiau šventumas – tai Aukščiausiojo dovana, nusileidžianti iš Dangaus. Mes tik galime paruošti save šventumui, tačiau ateina jis ne mūsų norų, lūkesčių dėka, nes tai – Dvasios valioje. Būtent todėl yra svarbus tikras atsidavimas Dvasiai, dvasiniam gyvenimui, aukščiausiai Tvėrėjo valiai. Kvėpuojant siekėme prisiliesti prie dvasinio šventumo energijos, pajusti, pažinti, išgyventi jį. Tam savo dėmesiu judėjome link savo pirminio dvasinio šaltinio, dvasinių ištakų, kvėpavome – „keliavome” savo dvasinio gyvenimo keliu. Jei žmogus tyras, skaistus, jo niekas nebegali suteršti, kaip neįmanoma užteršti Dvasios. Ir tuomet pats žmogus tampa dvasine šventykla, Dvasios talpykla, dvasine šviesa.
Lina Rudaitienė
