Vyksmas: kvėpavome pradžioje greitai, kūdikio kvėpavimo ritmu, palaipsniui pereinant prie lėtėjančio, gilaus kvėpavimo; vis daugiau dėmesio skiriama sąmonei, koncentruotai sutelktai į patį kvėpavimą, į pojučių, emocijų, minčių stebėjimą, dėmesiu siekiant kvėpuoti net iki lastelių, atomų lygmens; įkvepiant sąmonė nukreipta vidun, gilyn, visiškai pilnai pajautose, iškvepiant sąmonė plečiasi į išorę; taip įkvepiant panirstama į mikrokosmosą, tampama juo, o iškvepiant sąmonė ne tik skleidžiasi makrokosmose, ji tampa makrokosmosu; tuo pačiu liekame pilnai sąmoningame, stebėtojo būvyje – stebime kaip mikrokosmosas transformuojasi į makrokosmosą, makrokosmosas telpa mikrokosmose, tai tampa vieniu, sąmonė – be ribų…
Lina Rudaitienė
