Sąmoningo kvėpavimo praktikumas

Sąmoningo kvėpavimo praktikumas – trumpas temos apibūdinimas:

Dvasinis vientisumas

Viskas pradeda keistis tada, kai pasineriame gilyn į save – net ne į savo sąmonę, o į savo dvasinį individualumą. Problema ta, kad mūsų asmenybinė esatis negali susisiekti su dvasiniu individualumu. Pirma, todėl, kad ji yra padalinta į „blogą“ ir „gerą“, tuo tarpu dvasinė individualybė yra vientisa. Antra, sąmonė yra suskaidyta – viena jos dalis yra susijusi su erdvinio pasaulio suvokimu – „horizontaliais virpesiais“. O antroji dalis susijusi su pasauliu, suformuotu laiko bangų – „vertikalių virpesių“.

Galime sujungti šias dvi „priešingybes“ – įveikti mumyse egzistuojančią dvipoliškumą tarp laiko ir erdvės. Tai lengviau nei įveikti vidinę „blogo“ ir „gero“ priešpriešą, juolab kad ji taip pat egzistuoja tik mūsų proto, supratimo, žmogaus sąmonės lygmenyje.

Erdvė ir laikas visada yra kažko vieno – judėjimo – egzistavimo formos. Jei nėra judėjimo, nėra laiko – viskas liks savo vietose. Tačiau svarbu ir tai, kad jei nėra judėjimo, išnyksta ir erdvė. Erdvė susideda iš atstumų, o atstumai yra kažkas, ką galima įveikti – jei negaliu nueiti 100 metrų iki medžio, tada tas medis man neegzistuoja – kaip ir atstumas, skiriantis jį nuo manęs.

Link harmoningos sąveikos

Gyvybės kūno susiskaldymas nėra absoliutus – jis turi „šerdį“, kurioje struktūra ir judėjimas tampa viena. Vieniu, kurio mes negalime matyti. Mes žinome kūno sandarą, žinome, kas jį sudaro, žinomi organizme vykstantys gyvybinės veiklos procesai. Bet mes juos laikome kažkuo atskirtu vienas nuo kito.

Iš tikrųjų optimaliu atveju visi šie procesai turėtų būti suderinti tarpusavyje, harmoningai sąveikaujantys. Ir toks harmonizavimas įmanomas tik tada, kai visa ko pagrinde yra kažkokia visuma, kažkas, ko mes nematome. Tai reiškia, kad mumyse yra jungiamoji jėga, kuri daro kūną pilnatvišku. Ir kuri siekia susijungti su gyvybiniu lauku.

Ši struktūra laisva nuo susiskaldymo į priešingybes, todėl yra susijusi su pasaulio šerdimi. Ir šis ryšys teoriškai suteikia galimybę begaliniam egzistavimui. Tačiau yra ir kita pusė – būties audinio raštai, sujungiantys objektus ar objekto formas į vieną visumą – pavyzdžiui, žmogaus gyvenimo raštas. Raštai egzistuoja objektyviai, pasaulio paveikslo lygmenyje.

Būties audinio raštai

Galime sukurti scenarijus, apibūdinančius gyvenimo audinio raštus. Kiekvienas scenarijus susideda iš subjektyvių žodžių, bet kaip visuma atspindi tai, kas vyksta realybėje – gali tiksliai apibūdinti kažkokį būties audinio raštą. Visi scenarijai pripildyti dvasingumo jėgos. Intuityviame lygmenyje mes žinome, kad vienas žodis gali iškreipti visą sakinį, atimti iš jo jėgą, arba įgalinti.

Gyvybingumas, net ir pasaulio paveikslo lygyje, yra susijęs su mūsų erdvine forma – tai mūsų ryšių atspindys. O dvasingumas, taip pat ir pasaulio aprašymo lygmenyje, yra susijęs su laiko raiška. Erdvė mums atskirta nuo laiko – tai viena pagrindinių dichotomijų, neleidžiančių prisiliesti prie pasaulio šerdies ir savojo dvasinės būties centro.

Dvasingumo ritmas

Scenarijų lygmenyje kiekvienas žodis turi būti tiksliai savo vietoje. Nes žodžių išdėstymas vienas kito atžvilgiu sukuria pagrindą, jėgą sugeriantį dvasingumo „ritmą“. Ir suteikia mūsų scenarijui realumą. Esmė tame, kad teisingas ritmas atgaivina scenarijų. Tinkamas ritmas leidžia pajusti pasaulio vientisumą, įveikti laiko ir erdvės prieštaravimus. Tuomet galime juos sujungti ir prisiliesti prie pirmapradės dvasinės jėgos ir pažadinti ją savyje.

Esu ryšyje su savo Siela…
Esu ryšyje su gyvybingumo jėga…
Esu savo dvasinės būties centre…
Esu vientisa esmė…
Esu beribė amžina esmė…

Tiesą sakant, tai yra kažkas artimo mūsų individualiai dvasiniai raiškai – galima ne tik prisiminti praeitį ir numatyti ateitį, bet ir ją jausti. Beveik fiziniame lygmenyje galime pajusti galimus savo gyvenimo variantus ir pamatyti į juos vedančius kelius. Eiti pagrindiniu keliu, grįžti namo ir judėti toliau. Tai tikslas, kurio verta siekti.

2022-04-21 tema: gyvybingumo jėga