Viskas, ką turime, yra tarsi nebaigta skaityti, bet įdomi knyga. Jei galėtume ją užbaigti ir suprasti viską, ką perskaitėme, mums jos nebereikėtų. Iš tikrųjų mielai paskolintume arba atiduotume ją kam nors kitam. Tačiau kol nežinome pabaigos, bet koks bandymas ją atimti atrodo kaip agresija, ir mes darome viską, kad ją išsaugotume. Taip veikia savinimosi pančiai.
Tai normalu ir teisinga – problema ta, kad turime per daug „nebaigtų knygų“. Ir mes jų „nebaigiame skaityti“, nes jos mums iš tikrųjų neįdomios arba nereikalingos. Perteklinės žinios suvokiamos kaip nereikalingos, o nereikalingos žinios visada atima jėgą. Jos mes tiesiog nebegalime atgauti – vienintelis būdas tai padaryti – kažkaip tas žinias panaudoti.
Norėdami atskirti, ko mums reikia, nuo to, ko nereikia, turime žengti pirmą žingsnį, kad suprastume atitinkamą „daiktą“ ir jo funkcijas. Tai panašu į santykius su kitu žmogumi – norint suprasti, ar jis mums įdomus, turime bent jau jį pažinti, skirdami šiam procesui dalį savo laiko, dėmesio resursų.
Savinimosi pančiai
Su tuo, kas mums „priklauso“, situacija painiausia. Pirmiausia įdedame daug jėgų, kad taptume kažko „savininkais“, ir tik tada pradedame suprasti, ar mums to reikia, ar ne. Štai kodėl mums gali būti taip sunku atsisakyti „savinimosi“, net jei jis mums atneša tik negatyvą. Pavyzdžiui, padovanojo kas nors brangų paveikslą, kuris jums negražus. Jūs tikriausiai jo nekabinsite ant sienos, bet jei jis tikrai vertingas, negalėsite jo išmesti. Ir jis „priklausys“ jums visą likusį gyvenimą, surišdamas dalį jėgos.
Ko gero bent pusė žmonių nemėgsta savo darbo, bet jie išeikvojo daug jėgų, kad jį gautų, todėl jie tikrai negali jo atsisakyti, net jei ir nesupranta, kas juos ten laiko. Daugelis žmonių nėra patenkinti savo santykiais su kitu žmogumi, bet čia situacija beveik tokia pati. Jei įdėjome į juos daug savo jėgų, laiko, išsiskirti su jais gali būti beveik neįmanoma – net jei suvoktas tų santykių beviltiškumas.
Akivaizdu, kad toliau dirbant „nereikalingą“ darbą ar gyvenant su „ne savo“ žmogumi, labai sunku rasti tai, kas mus iš tikrųjų traukia. Mums beveik nuolatos atsiveria palankios galimybės, problema ta, kad mes negalime jų „pamatyti“. Didžioji dalis mūsų jėgos yra įkalinta „nereikalinguose, nenaudinguose“ dalykuose, o likusios dalies paprastai nepakanka net pajusti mums tinkamų „daikto“ ar „situacijos“ vibracijas.
Tiesos ir melo pusiausvyra
Mus silpnina tai, ką bandome nuslėpti nuo kitų, taigi ir nuo savęs. Iš tikrųjų viską lemia tiesos ir melo pusiausvyra mumyse – jei tiesos yra daugiau, tai kažko nereikalingo sunaikinimas mus sustiprina. Pisiminkite apie situacijas, kai norėjote pasakyti tiesą mylimam žmogui ir sugebėjote tai padaryti taip, kad jis suprato. Tokiu būdu mes išsivaduojame nuo nereikalingo, nuo to, ko norime atsikratyti patys, pažadindami vidinę esmę.
Kiekvienas, patyręs nuoširdumo akimirkų – dažniausiai susijusių su prisipažinimu dėl melo – prisimena „išsivadavimo“ jausmą, kylantį, kai sunaikinama dar viena netikra mūsų struktūros dalis. Tačiau jei žmogaus viduje glūdi tik melas, šis sunaikinimas tampa savęs naikinimo aktu, ir jis gins savo melą iki paskutinio, kartais net savo gyvybės kaina. Daugeliui iš tiesų lengviau mirti, nei pripažinti savo melą.
Kai tik mumyse likusios laisvos valios jėgos kiekis tampa mažesnis nei ta dalis, kurią jau įkūnijome tam tikrų objektų „valdyme“, prarandame gebėjimą veikti savarankiškai ir galime reaguoti tik į išorinius signalus, bandydami apsaugoti tai, ką jau įgijome, turime. Ir nebesugebame suvokti, kad mums iš tikrųjų nereikia to, ką įgijome – mums trūksta reikiamos jėgos, kuri leistų mums pasiekti savarankiškumą.
Kas kam priklauso
Žinoma, neverta propaguoti „perdėto savęs apribojimo“ – nėra nieko blogo naudoti įvairius daiktus. Klausimas, kas kam priklauso. Jei kažkas iš tiesų priklauso mums, galime su tuo daryti ką norime – įskaitant, pavyzdžiui, atiduoti tai kitam žmogui. Bet jei mes nuo kažko priklausome, tada net mintis apie tai, kad tai atiduosime, atrodo absurdiška. Mus varžo savinimosi pančiai.
Viskas, su kuo bijome išsiskirti arba ką bijome prarasti, tampa „barjeru“, skiriančiu mus nuo daugybės kitų galimybių ir apriboja mūsų pasaulį iki labai siaurų ribų. Jie sulaiko ne tik visą mūsų pasaulio gerovę, bet ir visas galimybes bei galias, kurias galėtume turėti. Jei nebūtume prisirišę prie „nereikalingų dalykų“, magiškų – dvasinių galių turėjimas būtų beveik natūralus.
Susigrąžinkime savo jėgą, įkūnytą mums nereikalinguose dalykuose, daiktuose, reiškiniuose, ir visas mūsų pasaulis iš karto pradės keistis.
Lina Rudaitienė
