Vyksmas: Rudens lygiadienis byloja apie praėjusią pusės metų metų ciklo dalį, neša savyje gerovės, derliaus, sotumo, gero ir laimingo gyvenimo dedamąsias. Aptarėme pavasario lygiadienio, vasaros saulėgrįžos bei rudens lygiadienio skirtumus. Rudens lygė atskiria aktyvųjį (gamtoje, materijoje, fiziniame žmonių gyvenime) metų laiką nuo pasyvaus (dėl šalčio, mažesnio šviesos kiekio). Taigi pirmame metų pusmetyje žmogus aktyvesnis išorėje, o antrojo metų pusmečio bėgyje jis gali ir turi daugiau dėmesio skirti vidiniam aktyvumui, saviugdai, dvasiniam pažinimui.
Kvėpuojant tolygiu, ritmingu, sąmoningu kvėpavimu, visų pirma įsukome vientisą dvasinio kvėpavimo ratą, pakylėjome savo sąmonę link dvasinės būties. Bekvėpuojant prisiminėme šių metų ciklo pradžią per pavasario lygiadienį, visą savo paskutinio pusmečio kelionę, praėjome svarbiausius etapus, juos prakvėpuojant su tikslu paleisti dar likusias savyje įtampas bei atpažinti, įtvirtinti pasiekimus. Tuomet, priartėjus prie rudens lygiadienio laikmečio, siekėme suvokti, ką gi mums pavyko subrandinti savyje, kokį „dvasinį derlių” sukaupėme savo aruoduose (ne tik per šį pusmetį, bet apžvelgiant ir didesnius, mūsų Sielos bei žmonijos, Žemės evoliucinius ciklus).
Jei aktyviai darbuojantis, nepakako laiko, rudens lygiadienis tarsi primena apie tai, kad yra svarbu pasirinkti (šviesa – tamsa, gėris – blogis). Kodėl tai tampa svarbu? Visu šiltuoju metų laiku, pirmoje metų pusėje dvasinė šviesa mums liejosi iš Saulės, dvasinė energija mus penėjo iš aukštose vietose esančių šventyklų, jose degančios dvasinės ugnies. Gi antroje metų pusėje išorinį šviesos šaltinį Saulę pakeičia ugnis namuose, židinyje bei dvasinė ugnis mūsų širdies šventyklos altoriuje. Lydint sąmoningam kvėpavimui, siekėme įtvirtinti savo galutinį apsisprendimą nuolatos kurstyti dvasinės šviesos ugnį vidinėje širdies šventykloje. Svarstyklių zodiako ženklo pirmas laipsnis, į kurį per rudens lygiadienį įžengia Saulė, tarytum užkerta kelią iki šiol buvusiam gėrio ir blogio susimaišymui, atskirdamas gėrį nuo blogio, tarsi atsijodamas grūdus nuo pelų. Tai ir siekėme daryti įtvirtinant savo pasirinkimą įgalinti dvasinę šviesą savyje. Kvėpavome sujungiant materiją kaip beribį būties vandenyną su jį gobiančiu beribiu dangiškos dvasinės būties skliautu. Kvėpavome siekiant apjungti materiją su dvasia, fizinės būties vandenyną su dvasiniu dangumi.
Lina Rudaitienė
