Sąmoningo kvėpavimo praktikumas

Lina Rudaitienė

22 balandžio | 18:00 - 21:00

Sąmoningo kvėpavimo praktikumas 2021-04-22

Būtis yra kupina įvairių energijų raštų, kuriais mes judame, suvokiant pasaulio audinį kaip visumą. Pavyzdžiui, kai einame į labai harmoningą vietą, savo dėmesiu tarsi susisiekiame su ja jau eidami, patiriame būsimo patyrimo lūkestį, susitikimo laukimą. Bet tokie pojūčiai nėra aiškūs – mes, nebūdami centruoti, dažniausiai suvokiame save kaip erdvinį tašką, judantį tam tikru maršrutu.

Taip pat yra mūsų būties centras ir bendras pasaulio audinys bei jo centras. Keliaudami savo sąmonės dėmesiu per savo kūną, jame galime aptikti, pajausti energijos srautus bei energetines sankaupas (ne tik čakras). Juos galime išmokti valdyti. Tuomet galime palaipsniui įsitvirtinti savo būties centre, sujungti jį su pasaulo centru.

Išorinis ir vidinis veidrodžiai

Visame kame dalyvauja mūsų idividuali esatis, o jos pažinimui reikalingas kažkas kito, kuo nesame mes. Tai galėtų būti atspindys, tarsi mes, žiūrėdami į veidrodį, susipažįstame su savo atvaizdu, tyrinėjame save. Tačiau tokie veidrodžiai yra du – išorinis ir vidinis. Pirmasis yra išorinis pasaulis – kai jis atspindi mus, mes galime identifikuoti, išskirti save iš visų kitų ir tokiu būdu geriau pažinti save.

Antrasis veidrodis yra mūsų mintys – kai susitapatiname su jomis, mintys pasirodo esą tai, kas tarytum leidžia egzistuoti, patvirtina mūsų „aš“, todėl vidinis minčių monologas nesustoja. Kadangi išorinį pasaulį ir vidines mintis naudojame kaip veidrodį, tam tikra prasme tarsi patys tampame veidrodžiu. Todėl negalime kontroliuoti to, kas vyksta nei išorėje, nei viduje. Na argi galime valdyti, keisti atspindį veidrodyje.

Tačiau šie veidrodžiai gana skirtingi – mes suvokiame mintis kaip dalį savęs, o išorinį pasaulį – kaip tai, kas mums oponuoja, kaip kažką stabilaus, nepakeičiamo. Ir didelė dalis tikėjimo, kurį turime, yra įsišakniję pasaulyje, užfiksuota jame. Todėl praktiškai neturime tikėjimo realizacijos jėgos, nes mes ją iškart atiduodame kolektyvui, kuriam priklausome, arba kolektyvams. Mes negalime to valdyti taip, kad patikėtume bet kurio savo teiginio tiesa. Nebent išmoksime sutelktai fokusuojant dėmesį, remtis tikėjimo jėga ir sustiprinti tikėjimą savimi.

Kvėpavimas trižingsniu įkvėpimu

Pirmiausia nuo įprasto fizinio kvėpavimo pereiname į praninį, energetinį. Po to pereiname į vidinį kvėpavimą, bendraujant su savo fizinio kūno, jo dalių sąmone. Kvėpuojame įvairiomis kūno dalimis, siekiame pajausti energijų srautus. Tada fizinio kvėpavimo nebe būtina jungti su energetiniu – mums tereikia duoti komandą ir energija tekės visur, kur ją nukreipsime. Kai mums pavyks tai patirti savo kūne, kvėpuojame, nukreipiant energiją išorėn. Taip išmoksime valdyti energijos judėjimą vidiniais ir išoriniais kanalais.

Kvėpuojant įkvėpimas vyksta per tris žingsnius – pakopas, o išvepiame vientisai, įprastai. Apsipratus su tokiu fiziniu – energetiniu kvėpavimu, pastebėkime, kaip mumyse, aplink mus cirkuliuoja energijos. Tuomet galime sujungti tokį kvėpavimą su atramos taškais – trižingsnis įkvėpimas padės juos geriau pajausti. Visada geriausia pradėti nuo centrinės, Anahata, čakros, po to Manipura arba Vishuddha. 

Atramos taškai, tikėjimo sėkla

Pagrindiniai subtiliojo kūno struktūros taškai yra ertmės, esančios visų čakrų lygyje. Bet į jas sunku patekti, net sunku jas rasti. Anahata srityje esanti ertmė dažnai pajaučiama lengviausiai. Šioje ertmėje yra „tikėjimo sėkla“, kurios pagalba galima žodžius, jų nešamą turinį, prasmę iš tuštumos nuleisti į materialų pasaulį. Tačiau pradžioje svarbesnis yra atramos taškas, kuris suteikia mums nepriklausomybę nuo fizinio kūno. Tas, į kurį galime pasiremti, kad išlaikytume savo visybinio „aš“ jutimą – suvokimą – patyrimą.

Norint pasiekti stabilumą, reikia dar bent vieno atramos taško. Tam tinkama yra ertmė Manipura srityje. Norint ją rasti – pajausti, turime kvėpuoti per viršutinę pilvo dalį, saulės rezginį. Tada ertmės kontūrai atsiras, pasijus savaime. Svarbu rasti jos viduje fiksuotą kūno atvaizdą. Sąmoningas buvimas Manipuros srityje harmonizuoja visus organizme vykstančius procesus. Ir tai leidžia mums keisti savojo pasaulio vaizdą, tai yra, išorinį pasaulį.

Čia mes išsikelkime užduotį pamatyti kažką neįprasto, o tada tiesiog žvelkime į tai, kas mums atsiveria. Šiame momente sustojame, pabūname su tuo, kas išsiskleidė. Bet ir tai nėra pagrindinis tikslas – čia svarbiau užfiksuoti kitokio kūno pojūtį, kad mes esame daugiau, nei manėme. Ir kad tas daugiau talpina savyje dar ir dar kažko žymiau daugiau…

Erdvinė ir banginė tikėjimo formos

Manipura ertmė kaupia ir sukuria erdvinę tikėjimo formą – tokią, kuri sukuria ryšius tarp ją užpildančių vaizdinių. O tai leidžia mums stiprinti arba keisti tuos ryšius. Be to, mes turime ir banginę tikėjimo formą, leidžiančią keisti mūsų pasaulio atvaizdą – įskaitant ir kolektyvinį pasaulio atvaizdą.

Trečia ertmė yra Vishuddha čakros lygyje – norint ją pajusti, reikia kvėpuoti apatine kaklo dalimi – tada ji aktyvuosis, išryškės, pasijus. Akivaizdu, kad galime naudoti visus tris atramos taškus, o vėliau ir likusius keturis, susietus su kitomis čakromis.

Pradžiai mums pakanka išmokti aptikti, įsiskverbti bent į vieną ertmę (Manipura arba Vishuddha) ir į Anahata ertmę. Įgudus dirbkime su trimis minėtais atramos taškais. Ir siekime vis ilgiau išlikti jų ertmėse, gilinti, įtvirtinti tai savyje. Tada mumyse ims augti vidinis dvasinis – nemirtingas kūnas. Aktyvuoti šį procesą yra svarbiausia.

„Dvasinio embriono“ būsena

Pakylame sąmone į „dvasinio embriono“ būsena, kuri nuolat pulsuoja, vibruoja. Ji gali būti jaučiama pakankamai stipriai, kad taptų mūsų dvasinės savasties atramos tašku. Kai tame pavyks įsitvirtinti, galėsime vaduotis iš kūniško žinojimo įtakos, įgyti galimybę valdyti mūsų kūne vykstančius procesus, sustabdant juos bei perkeliant savo pasaulį į kitą, dvasinį, atramos tašką.

Mes kaip stebėtojas – sąmonė galime fiksuoti save bet kurioje norimoje vibracijoje. Tam reikia išmokti susitelkti į savo būties centrą, gebėti išbūti fiksuotai jame kuo ilgiau. Tada galime pereiti į „dvasinio embriono“ būseną, kurioje turėsime galimybę pasirinkti, į ką „išaugsime“ ar kaip pasikeisime. Esant toje būsenoje, mes nebepriklausome nuo išorinio materialaus pasaulio taisyklių.

Tada nebeliks mus sąlygojančių išorinio – vidinio pasaulių, tų iliuzinių veidrodžių, atspindinčių – iliustruojančių mus, bet tuo pačių ir fiksuojančių bei laikančių mus tam tikrame būvyje. Mes atveriame sau galimybę išsiveržti iš dualaus pasaulio ir jo dėsnių galiojimo lauko – erdvės.