Sąmoningo kvėpavimo praktikumas
2022-02-16 | 16:00 - 19:00
Sąmoningo kvėpavimo praktikumas:
Tarpinės erdvės
Įvairūs pasauliai yra atskirti tam tikrų skiriančių – jungiančių erdvių, kurios gana chaotiškos. Pereinant iš vieno pasaulio į kitą, mes patenkame į tas tarpines erdves be konkrečių taisyklių, dėsnių. Kūnas į jas reaguoja kaip į grėsmę išlikimui.
Sąmonė, jei ji daugiau susitapatinusi su žmogaus būtimi, taip pat reaguoja baimingai. Tik pakankamai daug patyrusi sąmonė geba neišsigasti. Paradoksas – tam, kad sukaupti patirties, reikia keliauti, o keliavimas kelia pavojaus jausmą.
Kūrybinė improvizacija
Mes esame pririšti prie šio, materialaus, pasaulio ir norėdami iš jo išeiti, nuo jo nebepriklausyti, turime sukurti savyje tai, kas nėra šio pasaulio dalis. Tai, kas jungia mūsų vidinę ir išorinę erdvę, vidinį ir išorinį laiką, sąmonės šviesą ir asmenybę, Sielą, individualią dvasinę esatį.
Tai išskirtinė būsena, kurioje mąstymas susijungęs su veikimu, pasireiškia kaip improvizacija, kūrybinė spontanika. Tai sąmonė, galinti egzistuoti tarp pasaulių, ne tik dvasiniame būties centre, bet ir pasaulio šerdyje.
Savęs pažinimas naujai
Kvėpuojant tyrinėjom savo kūną, po to Sielą, dvasinę raišką taip, tarsi tai darytume pirmą kartą. Prisiminkime, kaip maži vaikai susipažįsta su pasauliu – į bet kurį daiktą jie gali žiūrėti be galo ilgai. Nes kuo ilgiau jie į tai žiūri, tuo daugiau unikalumo gali jame pamatyti. Jiems du kubeliai yra du skirtingi objektai – kol jie neišmoko remtis žodžiais.
O kai sužinome vardą – pavadinimą, viskas pasikeičia – žiūrime į objektą tiksliai tiek laiko, kiek reikia jį atpažinti. Suskambėjus vardui ar jį atsiminus, pažinimo procesas sustoja.
Pavyzdžiui, jei prie žmogaus vardo pridėti žodį „kitoks“, pradėsime jį detaliai, tarsi iš naujo, apibūdinti. Tada pastebėsime smulkmenas, į kurias anksčiau neatkreipėme dėmesio. Tokiu būdu galima peržengti barjerą „paprastas“ ir įsiskverbti į žmogų savo sąmonės dėmesiu kone tiesiogine to žodžio prasme. Apima jausmas, kad mes tikrai „pasineriame“ į jį ir pradedame matyti iš vidaus, jausti – suprantame viską, ką jis nori pasakyti, kaip jaučiasi.
Taip pat galime apibūdinti nejudantį objektą, daiktą. Galbūt tai nebus visiškas panirimas, tačiau apie jį galime sužinoti daug daugiau, nei žinojome anksčiau. Pats žinojimas iškils galvoje – toks jausmas, kad su juo susijungėme, susiliejome, tapome viena.
Teisingo pasaulio aprašymo technika
Teisingo pasaulio aprašymo technika – kuo išsamesnis aprašymas, tuo giliau pasineriame į kokį nors objektą arba reiškinį. Tai atrodo kaip meditacijos technika, kaip samadhi būsena arba susijungimas su savo vidiniu Aš. Skirtumas tas, kad šiuo atveju samadhi būsena nėra galutinis mūsų tikslas – tai tik įrankis, leidžiantis susikaupti, susitelkti į save.
Paprastai mes suvokiame tik objekto paviršinę formą, nes mūsų dėmesys yra per daug išsklaidytas – mes galvojame apie daug dalykų vienu metu. Net jei ne visada jaučiame šias mintis, jos vis tiek teka ir sugeria mūsų dvasinę jėgą. Žinoma, yra koncentracijos į objektą technikos, tačiau gana sudėtingos. Pasiekti samadhi gali prireikti daug metų.
Taikant teisingo aprašymo techniką nesistengiame stabdyti savo minčių, tiesiog nukreipiame jas tinkama linkme. Mintys pradeda suktis aplink objektą, mūsų sąmonė jį paliečia, o visos mintys apie kitką nurimsta savaime. Tada apima „panirimo į objektą“ jausmas, tarsi paliečiame jo tikrąją formą.
Vientisumas
Mūsų vidinė esmė pasireiškia veiksmais – kūno judesiais, emocijomis, mintimis. Tačiau ji gali pasireikši ir per mūsų gebėjimą suvokti pasaulį. Aišku, kad pasaulio vaizdiniams kurti reikalinga sąmonė, tačiau tam reikia dar kai ko kito – pradinės įspūdžių energijos, kurią suvokiame sąveikaudami su tikrai egzistuojančiais objektais.
Kalba apie energiją, kuri yra pasaulėjautos formavimosi pagrindas – tai mūsų gebėjimas įžvelgti, pajusti unikalius objekto virpesius. Ir tai skiria pasaulio paveikslą nuo jo aprašymo. Materialiame lygmenyje kitas žmogus mums visų pirma yra tik žmogus – savotiškas abstraktus objektas su tam tikrų savybių rinkiniu. Bet subtilesniame lygmenyje negalime matyti abstraktaus žmogaus – jis visada įkūnytas unikaliais virpesiais.
Tuo pačiu pabunda gilesnis, pilnesnis mūsų pačių būties suvokimas. Mes patiriame save gilesniame, tikresniame būvyje. Mūsų sąmonė padeda susieti vidų su išore, tapti vientisesniais. Prabunda dvasinės šviesos jėga, leidžianti perkurti save, kurti kažką naujo, visiškai atspindinčio mūsų visybinį individualumą.